Nuo pat gimimo žmogui yra įskiepijama mintis, jog pasaulis, kuriame jis gyvena, yra absoliučiai materiali realybė ir žmogus formuoja savo gyvenimą būtent šių sąlygų pagrindu. Tačiau naujausi šiuolaikinės fizikos atradimai parodė, kad viskas yra visiškai kitaip, nei mes pratę manyti. Ir tai labai svarbu.

Visą informaciją apie išorinį pasaulį mes gauname penkių jutimo organų keliu. Mus supantį pasaulį mes pažįstame tiktai tiek, kiek jį pamatė mūsų akys, išgirdo mūsų ausys… Kvapų realybė - tai tik mūsų uoslė, skonių realybė - tai tik tai, ką mes pajutome savo liežuviu, mūsų lytėjimas - tik tai, ką mes pajutome savo rankomis ir oda.

Nuo pat gimimo žmogus visiškai priklauso nuo penkių pagrindinių juslių. Ir jis pažįsta šį pasaulį būtent tokį, kokį jį suvokia šie penki jutimo organai. Tačiau atlikdamas žmogaus jutimo organų sandaros ir funkcionavimo mechanizmų tyrimus, fundamentalusis mokslas gavo netikėtus faktus apie mūsų vadinamo „išorinio pasaulio” pamatus.

Šie faktai nušvietė labai svarbią paslaptį, glūdinčią kitoje mūsų pasaulį sudarančios materijos pusėje. Vokiečių mokslininkas ir filosofas Frederikas Vesternas taip komentuoja išvadas, kurių priėjo mokslas šia kryptimi: „Kai kurių mąstytojų nuomone, žmogus - tai iliuzija, viskas ką jis jaučia, iš tiesų yra laikina ir apgaulinga, o visa Visata - tik šešėlis. Ir panašu kad šiuos, iš pirmo žvilgsnio fantastiškai atrodančius žodžius, šiandien patvirtina mokslas”.
 
Kad geriau suprastume už materialaus pasaulio slypinčią paslaptį, atsiminkime, ką mes žinome apie regėjimą, kurio keliu mes gauname didžiąją dalį informacijos apie mus supantį pasaulį.

Kaip mes matome
Regimojo suvokimo aktas vyksta keliais etapais. Matymo momentu šviesos dalelės, vadinamos fotonais, nuo objekto patenka į akį, praeina per akies lęšį, kuriame lūžta, ir fokusuojasi akies dugną dengiančioje tinklainėje. Čia šviesos spinduliai pavirsta elektriniais signalais, ir neuronais yra perduodami į smegenų užpakalinėje dalyje esantį regėjimo centrą Būtent šioje smegenų dalyje ir vyksta regimosios informacijos suvokimas.

Visi pavidalai ir įvykiai, kuriuos mes matome savo gyvenime, iš tiesų yra išgyvanami šioje mažytėje, tamsioje mūsų smegenų dalyje. Ir tekstas, kurį dabar skaitote,  ir beribis peizažas, kurį stebite žvelgdami į horizontą, iš tikro kyla šioje smegenų dalyje, kurios apimtis vos keli kubiniai centimetrai.

O dabar išanalizuokime šią sudėtingą informaciją. Sakydami „mes matome”, iš tiesų kalbame apie šviesos spindulių sukeliamą efektą, kuris pasiekia mūsų akis ir pavirsta elektriniais signalais ir iš tikro mes viso labo stebime smegenyse kylančius elektrinius signalus. Reikia pastebėti dar vieną faktą - į smegenis visiškai nepatenka šviesa ir jų viduje karaliauja absoliuti tamsa. Tiesioginis smegenų kontaktas su šviesa yra neįmanomas.

Įsivaizduokime, kad priešais mus yra deganti žvakė ir mes matome jos liepsnos spinduliuojamą šviesą. Nors mes ir regime žvakės šviesą, pati mūsų kaukolės zona ir pačios smegenys skendi absoliučioje tamsoje. Žvakės šviesa neapšviečia nei pačių smegenų, nei jų regėjimo centro, bet vis tiek, mūsų smegenų tamsoje, mes regime ryškų ir įvairiaspalvį pasaulį.

Tas pats vyksta ir su kitais mūsų jutimo organais: garsas, prisilietimas, skonis ir kvapas smegenų yra suvokiami tiktai elektrinių signalų pavidalu. Vadinasi, viso gyvenimo bėgyje mūsų smegenys neturi tiesioginio kontakto su išorėje egzistuojančia medžiaga, jos kontaktuoja tiktai su smegenyse esančia elektrine kopija. Būtent čia mes ir klystame, manydami, kad ši kopija ir yra objektyviai mūsų išorėje egzistuojanti materija.

Išorinis pasaulis mūsų smegenų viduje?
Jau paminėti fizikiniai dėsniai leidžia mums daryti nenuginčijamas išvadas. Mūsų regėjimas, klausa, uoslė, skonis, ką mes laikome materija, objektyviu pasauliu, arba Visata, viso labo tėra elektriniai signalai, per jutimo organus patenkantys į mūsų smegenis ir besitransformuojantys į pavidalus.

Pavyzdžiui, išoriniame pasaulyje mes matome paukštį. Iš tiesų šis paukštis yra visai ne išoriniame pasaulyje, o mūsų smegenų viduje. Nuo paukščio atsispindėjusios šviesos dalelės patenka į mūsų akių tinklainę ir ten pavirsta elektriniais signalais. Šie signalai per nervų galūnes, esančias akių dugne, yra perduodami į centrinę smegenų dalį. Paukštis, kurį matome, iš tiesų tai tik mūsų smegenyse esantis elektrinis signalas. Jeigu nutrūktų į smegenis einantis nervas, iš karto prapultų ir paukščio pavidalas.

Lygiai tai pat ir paukščio čiulbėjimo garsai, kuriuos mes girdime, yra mūsų smegenyse. Jeigu nutrūktų iš ausies į smegenis einantis nervas, tai prapultų ir garsas. Kalbant paprasčiau, pavidalas „paukštis”, kurį mes matome, ir čiulbėjimas, kurį mes girdime, yra ne kas kita, kaip į smegenis atkeliaujančių elektrinių signalų dešifruotė.

Dar vienas momentas, kurį dera paminėti šioje grandyje - tai atstumo suvokimas. Galima sakyti, jog atstumas nuo jūsų iki šio ekrano - tai mūsų smegenyse suformuotas tuštumos jausmas. Analogiškai ir objektai, kurie atrodo esantys labai toli žmogaus atžvilgiu, tėra pavidalai, kurie suspausti toje pačioje mažytėje jūsų smegenų srityje.

Pavyzdžiui, žvaigždes stebintis žmogus, žino jog jos yra milijonų šviesmečių atstumu nuo jo. Bet iš tikro, žvaigždės tuo pačiu momentu yra žmogaus viduje - jo smegenų regėjimo centre. Kol jūs skaitote šį tekstą, jūs nesate toje aplinkoje, kurioje, kaip jums atrodo, esate. Atvirkščiai - aplinka yra jūsų pačių viduje. Tai, kad jūs matote savo kūną aplinkoje, verčia jus manyti, jog esate jos viduje, bet reikia atminti, jog ir jūsų kūnas yra viso labo jūsų smegenyse suformuotas pavidalas.

Iki šiol mes kalbėjome apie išorinį pasaulį bei suvokimų pasaulį, besiformuojantį smegenyse ir kuriantį mūsų supratimą apie šį pasaulį. Bet, jeigu mes negalime pasiekti išorinio pasaulio, ar galime būti tikri, kad jis iš tiesų egzistuoja? Žinoma ne. Vienintelė realybė, su kuria mes susiduriame, tai suvokimų pasaulis, kuris egzistuoja tiktai mūsų sąmonėje.

Garsus filosofas Džordžas Barkley taip pakomentavo šią stulbinančią išvadą: „Mes tikime objektų egzistavimu tiktai todėl, kad mes matome ir jaučiame juos tokius, kokius juos atspindi mūsų smegenys. Tačiau mūsų suvokimai - tai smegenyse egzistuojančios mintys. Jeigu visa tai tik mūsų sąmonėje esančios mintys, tai, įsivaizduodami Visatą ir materiją kaip realijas, esančias už mūsų sąmonės ribų, mes labai stipriai klystame”.

Įsivaizduoti materiją, kaip realiją, esančią už proto ribų, iš tiesų yra klaida. Mūsų patiriami suvokimai gali lygiai taip pat sėkmingai atsirasti iš kokio nors dirbtinio šaltinio. Spekuliatyviai tai galima įsivaizduoti štai tokio paprasto pavyzdžio pagalba: Tarkime, mes išėmėme smegenis iš kūno ir palaikome jų gyvybines funkcijas stikliniame inde. Šalia indo pastatysime kompiuterį, kuriame galima fiksuoti pačią įvairiausią informaciją, ir į kompiuterio duomenų bazę pradėsime talpinti elektrinius signalus, kuriuos išduoda vaizdas, garsas, kvapas ir t.t. Dabar šį kompiuterį pajungsime prie smegenų, esančių inde, centrų, kurie atsakingi už jutimus, ir siųsime į juos iš anksto įrašytus signalus. Suvokdamos šiuos signalus, mūsų smegenys pradės matyti adekvačią jiems aplinką ir joje gyventi.

Į šį kompiuterį mes tai pat galime siųsti signalus, kurie susiję su savęs pačių suvokimu. Pavyzdžiui, jei viską, ką jūs matote, girdite, apčiuopiate, sėdėdami prie darbo stalo, perduotume į smegenis elektrinių signalų keliu, tai jūsų smegenys matytų savo ofise sėdintį biznesmeną.

Šis įsivaizduojamas pasaulis gyvuos lygiai tiek laiko, kiek iš kompiuterio bus siunčiami signalai. Ir mes nesuvoksime jog esame vien tik smegenys. Iš tiesų, žmogui lengva apsigauti ir patikėti pajutimais, neturinčiais jokių materialių atitikmenų. Būtent tai su mumis vyksta sapnuojant.

Sapnų pasaulis
Realybė mums yra tai, ką galima paliesti rankomis ir pamatyti akimis. Sapne taip pat galima liesti rankomis ir matyti akimis. Bet iš tiesų jūs neturite nei akių nei rankų, kuo galima būtų paliesti ar pamatyti. Tačiau savo pojūčius sapne laikydami materialia realybe, jūs tiesiog apsigaunate.

Pavyzdžiui žmogus, kietai miegantis savo lovoje, sapne gali įsivaizduoti save esantį visiškai kitame pasaulyje. Jis gali sapnuoti, kad yra pilotas ir valdo didžiulį keleivinį lainerį ir dar yra dėmesingas, valdydamas šį lainerį, o iš tikro šis žmogus nei per žingsnį nepajudėjo iš savo lovos.

Sapne jis gali lankytis įvairiose vietose, susitikinėti su draugais, kalbėtis su jais, gerti, valgyti, ir nežiūrint į tai, jog tai tik pojūčiai, kurie neturi jokių materialių atitikmenų, jie yra išgyvenami kaip tikri… Tik pabudęs žmogus suvokia, kad tai buvo vien tik pajutimai.

Jeigu mūsų sapnuose mes galime gyventi už realaus pasaulio ribų, tai lygiai tas pats tinka ir tam pasauliui, kurį mes išgyvename tikrovėje. Nėra jokio loginio prieštaravimo prielaidoje, kad pabusdami iš sapno mes tiesiog pereiname į ilgiau trunkantį sapną, kurį ir vadiname realiu gyvenimu.

Priežastis, dėl kurios mes savo sapnus laikome iliuzija, o išorinį pasaulį realybe, pagrįsta mūsų įpročiais ir sąlyginumais. Galime sulaukti tokios dienos, kai pabusime ir iš šito žemiško gyvenimo, kuriame mums atrodo dabar gyvename, tokiu pat būdu, kaip kas rytą pabundame iš sapno.

Kas gi tada suvokia?
Iš to, kas buvo pasakyta, jau tampa aišku ir neabejotina, kad išoriniu vadinamas materialus ir mums atrodantis realus pasaulis, formuojasi mūsų smegenyse. Bet čia kyla rezonansinis klausimas: Jeigu visos materialiosios esybės yra vien tiktai suvokimas, tai kas tada yra mūsų smegenys? Sprendžiant iš to, kad mūsų smegenys, kaip ir mūsų rankos, kojos, bei visa kita, yra ta pati materija, tai tada ir jos, smegenys, yra ne kas kita, kaip suvokimas.

Paaiškinsime tai pavyzdžiu. Jeigu mes galėtume ištraukti į išorę nervus ir išimti smegenis, patalpindami jas už kaukolės ribų taip, kad jos būtų mūsų regėjimo lauke, tada mes galėtume jas matyti bei liesti rankomis.Tokiu atveju taptų aišku, kad ir mūsų smegenys tėra suvokimas, suformuotas regėjimo ir lytėjimo pojūčių.

Kurgi tada ta valia ir protas, kuris girdi, mato, bei suvokia visus kitus pojūčius, jeigu tai ne smegenys? Kas mato, girdi, liečia, jaučia skonį ir kvapą? Kas tai per būtybė, kuri galvoja, mąsto ir dar sako „Aš” esu „Aš”.?

Vienas iš garsių mūsų laikų mąstytojų, Karlas Pribramas, taip pat kelia šį klausimą: „Nuo Senovės Graikijos laikų, filosofai nenustojo galvoti apie šmėklą mašinoje, mažą žmogų mažo žmogaus viduje ir t.t. Kur gi yra tas Aš, kuris naudojasi smegenimis? Kas yra tas, kuris suvokia? Kaip pasakė Šv. Pranciškus Asyžietis, mes ieškome to, kuris mato”.

Akivaizdu, kad šita matanti, girdinti ir jaučianti būtybė yra kažkas tobulesnio už materiją. Tai gyva būtybė ir yra ne materija ar vaizdinys, o siela. O tai, ką mes vadiname materialiu pasauliu, tai šios sielos matomų bei išgyvenamų suvokimų visuma. Kaip nėra mūsų kūno ir viso materialaus pasaulio sapne, taip nėra jų ir „realiame” pasaulyje ir iš tiesų yra tiktai siela. O materiją sudaro tiktai  sielą vejantys pavidalai.

Netgi jeigu mes remsimės prielaida, jog materija yra reali, šiuolaikinės fizikos, chemijos ir biologijos atradimų keliu mes prieisime išvados, kad materiją sudaro pavidalai ir teks realybę pripažinti esant tam tikra metafizine substancija, egzistuojančia kartu su materija, o tai, logikos keliu, atves mus prie tos paslapties, kuri slypi už materijos.

Šis faktas yra toks logiškas ir moksliškai pagrįstas, jog daugeliui mokslininkų-materialistų, laikančių materiją pirmine ir nesikeičiančia, sukelia baimę. Štai ką savo knygoje „Visata ir Einšteinas” rašo mokslininkas-rašytojas Linkoln Barnet: „Tada, kai fiolsofai visą objektyvią realybę suvedė į iliuzinį suvokimų pasaulį, mokslininkai su baime ir nerimu suvokė visišką žmogaus pojūčių ribotumą”.
 
Visi šie mūsų nagrinėjami faktai kelia mums konceptualiai svarbų klausimą: Jeigu tai, ką mes vadiname materialiu pasauliu, sudaro vien tiktai sielai skirti suvokimai, tai kur gi yra šių suvokimų šaltinis? Atsakydami į šį klausimą, mes turime pagalvoti apie tai, kad materija neegzistuoja pati sau ir nevaldo pati savęs, o yra tik suvokimas, vadinasi, ji turėtų būti sutverta kažkokios kitos jėgos, tiksliau, turėtų būti sukurta.

Vadinasi,  šis pavidalų kūrimo procesas turi vykti pastoviai. Nes, jeigu nebūtų pastovaus ir nenutrūkstamo kūrimo proceso, tada tai, ką mes vadiname materija, išnyktų, išsisklaidytų be pėdsakų. Šį nenutrūkstamą procesą galima palyginti su televizoriumi, kurio ekrane vaizdai egzistuoja lygiai tiek laiko, kiek, iš televizijos centro, yra perduodamas transliacijos signalas. Vos tik nutrūks transliacija - dings ir vaizdas ekrane.

(Straipsnis paruoštas pagal dokumentinį mokslo populiarinimo filmą „Už materijos slypinti paslaptis”)

http://mintis.info

Patiko (30)

Rodyk draugams