Meilės negalima atsisakyti, nes tai - mūsų būties energija. Atsisakęs jos - mirsi iš bado, žvelgdamas į vaisiais apsunkusias gyvybės medžio šakas ir nedrįsdamas šių vaisių nuskinti, nors štai jie - tik ranką ištiesk. Bet kokio žinojimo pagrindas, visų pirma, yra mokėjimas klausytis savo sielos balso.

Paulo Coelho

Daugelis ir daugelis didžių žmonijos protų bandė suvokti didžiąją meilės paslaptį, pagrindinę žmogaus gyvenimo mįslę. Paslaptis filosofine prasme - ne tai, jog kažkur paslėpta, ne tai,  jog anksčiau arba vėliau galima atverti, paslaptis čia ta prasme, jog yra paviršiuje, visiems matoma, tačiau nepasiekiama.

Meilės tema amžina ir visada nauja. Vardan jos pastatė Tadž machalą ir sugriovė Troją. Nuostabus rašytojas Ivanas Buninas, griaunančios meilės jėgos žinovas, kartą pasakė, jog literatūroje iš viso yra tiktai dvi dėmesio vertos temos: mirtis ir Meilė. Genijus Ji paversdavo prasčiokais, o prasčiokams suteikdavo įkvėpimą.

Meilė padėjo žmonėms atverti akis ir tapo pasaulio religijų pagrindu. Moterų širdys apie Ją žino viską, o vyrų protai visada Ja užimti (arba beveik visada?).

Žinoma, kai širdis ir protas yra iškamuoti norų, problemų, kurių šiuo metu neįmanoma įgyvendinti ir išspręsti, įsijungia laimės, t.y. meilės siekio mechanizmas. Jis šią energiją transformuoja į svajones apie idealų partnerį, idealų pasaulį, kuriame mūsų norai būtų išspręsti bei patenkinti - pilnutinai. O tada ieškome kas yra reikalinga… Dabar link meilės belieka žengti vieną žingsnį.

Taigi, reikalingas tas idealus partneris… Keblu tiktai tai, jog reikia rasti tinkamą parnerį, kuris išpildytų visus norus. Atsitiktinai nepamilstama… Tiesą sakant, tavo gebėjimas mylėti ir sužadina meilę! Štai tada ir įsiliepsnos ugnis!

Suprantama, jog meilės noras - tai sufokusuotas idealo siekis. Be to, kiek bebūtų buvę nusivylimų, šis noras išlieka visada! Ir visas mūsų gyvenimas, kuris kartais toks nuostabus, o kartais „maišantis mus su žemėmis”,  atimantis absoliučiai viską, tėra tik šios neapčiuopiamos, nematomos ir taip geidžiamos MEILĖS vaikymasis. Tai kas gi yra meilė?

Meilė - tai valsas, kuriame veda abu parneriai. Mylėti - reiškia savo elgesiu teikti malonumą kitam, o tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu partneris mane myli ir patiria iš to malonumą. Vadinasi, tikra meilė gali būti tiktai abipusė. Meilė negali, na ir neturėtų būti vienpusiška.

Labai gaila, jog abipusio meilės jausmo pasireiškimas jau tapo retu reiškiniu mūsų visuomenėje. Viskas prasideda meile, o baigiasi pažintimi. Be to, kuo stipresnė meilė, tuo greičiau jinai praeina.

Iš praktikos žinome, kad „kai iš tiesų myli vyras, jis bijo; o kai iš tiesų myli moteris, - ji veikia”.

Su tuo siejasi ir visi aukščiausi, ir visi žemiausi moters jausmai, visiškas nepanašūs į vyriškąją prigimtį. Moteris meilėje geniali, jos santykis su meile universalus, meilei ji skiria visą savo prigimties pilnatvę. Vyras gi meilėje būna greičiau talentingas, nei genialus, jo santykis su meile nėra universalus… jis meilei pilnai neatsiduoda…Tokios jo šaknys.

Moters meilės pretenzijos tokios beribės, jog vyras niekados negalėtų jų išpildyti, ant šio pagrindo ir išauga nesibaigianti meilės tragedija! O dėl ko viskas? Dėl to, kad vyras teikia pirmenybę  bendravimui su moterimi ilgosiomis bangomis, o moteris - trumposiomis. Ji trokšta būti atvira, atskleista ir suprantama, o vyras nori pamatyti moteryje paslaptį ir mįslę…Tokia santykių prigimtis.

Taigi, meilė - tai asmeninis pergyvenimas, kurį kiekvienas išgyvena tik pats ir dėl savęs. Nemanau, kad atsirastų kažkas, neturėjęs arba neturintis bent paties mažiausio šio meilės išgyvenimo. Tokie meilės blyksniai palieka daug ryškesnį pėdsaką, nei milijonai minčių, suvokimų, įpročių, jausmų, atsiminimų.  Jie suteikia mums jėgų ir meilės paslapčių pažinimo patirtį.

Meilė - ir yra tas Gyvasis vanduo, kuriam niekas pasaulyje negali prilygti!  Meilę pažįstame tik mylėdami. Dvasinė patirtis - tai irgi visų pirma praktinis meilės patyrimas ir taisyklių joje nėra. Galima pabandyti pažaboti dvasinius proveržius, išugdyti elgesio strategiją - visa tai paistalai. Sprendžia širdis, ir tik jos priimtas sprendimas svarbus ir reikalingas.

Vadinasi, kiekvieno žmogaus gyvenime būna artumo ir vienumos momentų, kurie palaiko jame mylimojo siekimą. Jis tarytum „pasineria į meilę”, ir viskas, kas laikina, staiga išnyksta, o sielą paliečia amžinybė.

Pastovi, negęstanti  abipusė meilė galima tik tokiu atveju, kai ji nepriklauso nuo nieko pasaulyje. Ji atsiskleidžia palaipsniui žmogaus pojūčiuose, jam laipsniškai išsivaduojant nuo savimeilės, kuri ir yra abipusės meilės mūsų pasaulyje užgesimo priežastis.

http://kabmir.com

Patiko (0)

Rodyk draugams