Mes - vienintelės būtybės, galinčios suvokti save, pagalvoti apie savo vietą bei rolę pasaulyje ir apie patį pasaulį. Tikrai genialiu ir iš tiesų pirmu žmogumi galima vadinti ne lanko ar rato išradėją, o pirmąjį žmogų iškėlusį sau klausimą: kokiu tikslu aš esu šiame pasaulyje? Todėl mokslas ir tiria mus supantį pasaulį. Tačiau rezultate beveik visi jo pasiekimai žlunga, plėtojant žmogaus turimų poreikių tenkinimo galimybes bei formuojant vis naujus ir naujus poreikius.

Vystymosi krypties faktorius

Jau tolimi Biblijos laikų protėviai buvo pastebėję: viskas pasaulyje teka ir keičiasi. Pati „vystymosi” sąvoka numato krypties būtinybę. Todėl natūraliai kyla klausimas apie šią kryptį lemiantį faktorių. Vargu ar galima nuginčyti teiginį, jog nėra įvykių, neturinčių savo priežasties.

Mokslininkams jau seniai yra žinomas sistemingo pasaulio sudarymo faktorius - aukštesnio lygmens sistema absoliučiai viską lemia žemiau esančioje sistemoje. Kildami aukštyn šių lygmenų pakopomis, mes galiausiai pasieksime tam tikrą aukščiausią lygmenį, esantį visų kitų šaltiniu. Šiuo aspektu tirdamas pasaulį, mokslas jau atskleidė visą rinkinį fundamentalių pasaulio konstantų, kurios lemia jo sandarą, egzistavimo sąlygas bei raidą.

Žodyne „Visata ir žmogus” apie jas yra pasakyta taip: „Pasaulio pavidalas yra griežtai susijęs su jo skaitmeniniais dydžiais. Stebėtinai siauri pasaulinių konstantų skaitmeninių reikšmių galimų variacijų diapazonai, kurioms esant Visata gali egzistuoti dabartiniame savo pavidale, liudija šių reikšmių kombinacijų bei mūsų Visatos unikalumą”.

Raidos procesą karūnuoja proto gimimas. Bet koks šių konstantų pakeitimas lemtų tikrovės susiformavimą nesant protingos gyvybės joje. Mūsų pasaulio užuomazgos taške, Didžiojo sprogimo taške, egzistavo begalinis, galimų konstantų reikšmių bei jų kombinacijų, skaičius. Tačiau realizavosi tos, kurių pasekmėje atsirado protinga gyvybė. Atsitiktinio būtent šių konstantų reikšmių parinkimo, esant begaliniam variantų skaičiui, tikimybė yra labai maža. O tai, kad šie dydžiai atsitiktinai sudarė būtent tokią kombinaciją, kuri lėmė protingos gyvybės atsiradimą, - tikimybė beveik neįmanoma. Kaip gi ji save realizavo?

Bet ir pačios gyvybės išsivystymo procese yra mįslių. Pavyzdžiui, negalima paaiškinti gyvų organizmų atsiradimo iš negyvųjų mineralų. Arba, pavyzdžiui, Darvino teorija tvirtina, jog gyvosios gamtos lygmenys - augalinis, gyvūno ir žmogaus - vienas iš kito išsivystė evoliucijos keliu. Susiformavo, Gamtai aklai atrenkant įvairias mutacijas. Bet Darvinas negalėjo paaiškinti kokybinių pereinamųjų šuolių tarp lygmenų: pirminių gyvų ląstelių difuzinio medžiagų, būtinų gyvybinėms funkcijoms palaikyti, įsisavinimo šuolio į fotosintezę, vėlesnio šuolio į organinio maisto įsisavinimą ir aktyvų gyvūnų judėjimą, jau nekalbant apie proto gimimą. Biologams yra žinomos tarpinės formos, tokios kaip koralai ar mėsėdžiai augalai. Bet tai tik konstatuoja jų buvimą, be jokio jų atsiradimo proceso paaiškinimo.

Visa tai leidžia daryti kelias logiškai pagrįstas išvadas:

- Nuo Didžiojo Sprogimo prasidėjęs procesas turi griežtai tikslingą charakterį, besivystantį pagal tam tikrą programą;

- Didijį Sprogimą sukėlusio faktoriaus tikslas buvo protingos gyvybės atsiradimas ir tolesnis jos vystymasis.

Kadangi šis faktorius (pavadinsime jį „Raidos dėsniu”) yra viso pasaulio atsiradimo proceso ir vystymosi priežastis, tai, savaime suprantama, jis valdo ir patį procesą. Tai suvokiančiam žmogui taip pat savaime suprantamas yra noras pažinti šio valdymo principus bei dėsnius. Juk, turėdamas tokias žinias, jis galės sąmoningai įtakoti savo egzistavimo ir vystymosi sąlygas.

Tiesą pasakius, tada tampa paaiškinamais kokybiniai perėjimai tarp pasaulio vystymosi lygmenų. Kai, tarkime, negyvosios gamtos raida išnaudojo visas galimybes ir buvo pasiruošusi tam, kad iš jos atsirastų kita, augalinė pakopa, tiesiog buvo gauta Raidos dėsnio komanda kitam šuoliui.

Kaip gi mes galime pažinti šiuos valdymo dėsnius?

Valdymo link vedančios pakopos

Mūsų tikrovę lemia Raidos programa. Vaizdžiai tariant, mūsų pasaulio valdymo pultas yra joje. Norint gauti prieigą prie šio pulto, mums reikia kažkokiu būdu pasiekti jos lygmenį. Tačiau mus skiria visi pirmesni žmogui lygmenys - nuo gyvūno iki Didžiojo Sprogimo. Ir, pasirodo, vis dėl to egzistuoja ten vedančios savotiškos pakopos.

Nuo Didžiojo Sprogimo iki žmogaus esančioje grandinėlėje kiekvienas pirmesnis lygmuo yra ne tik kito pirmtakas, bet ir iš tikro yra jame. Juk negyvoji gamta susiformavo iš elementariųjų dalelių, atsiradusių Didžiojo Sprogimo metu. Augalinis pasaulis, savo ruožtu, maitinasi vandenyje ištirpusiais mineralais ir gauna energiją iš Saulės. O gyvūnai lygiai taip pat naudojasi augalais, o visa tai galų gale yra žmoguje.

Be to, šitas procesas vyksta informaciniame lygmenyje. Atsiminkite, kaip greitai mūsų vaikai, per 20-30 metų, įsisavina žinias, sukauptas žmonijos per ankstesnius tūkstantmečius.

Tokiu būdu žmonėse yra visi ankstesni vystymosi lygmenys, iki pat Didžiojo Sprogimo. Tai ir yra ten vedančios pakopos. Tiesiog mes dar neturime prieigos prie šios vidinės informacijos. Kaip gi mums prie šių pakopų prieiti?

Kelias, vedantis prie pakopų

Mes suvokiame mūsų jutimo organams daromą poveikį tam tikrose ribose. Tarkime, ultragarso mes negirdime, nes jo dažnis viršija viršutinę mums suvokiamų dažnių ribą. Norint jį išgirsti, mes turime ultragarsnius signalus (informaciją) transformuoti į tokią, kurią suvokia mūsų klausa, arba pertvarkyti klausos aparatą taip, kad jis galėtų suvokti šiuos dažnius. Čia veikia informacijos savybių ir jos imtuvo savybių panašumo dėsnis.

Kuo gi mes skiriamės nuo mumyse esančios informacijos? Visas supantis pasaulis yra Raidos dėsniui paklūstanti vieninga sistema. Todėl visos funkcijos joje turi vienintelį tikslą - vykdyti jį. Todėl visi sistemos elementai, nuo Didžiojo Sprogimo iki gyvūno esančiuose lygmenyse, veikia pagal vieną, altruistinį principą: tenkinti vienas kito poreikius šios užduoties įvykdymo tikslu. Tai vyksta todėl, kad Raidos dėsnis numato jų aklą paklusimą jam. Žmogaus lygmenyje esantis protas yra tokio aklo paklusimo išimtis. Todėl žmonės elgiasi pagal kitą, egoistinį principą: tenkinti savo ir tiktai savo poreikius, nepaisant kitų ir negi jų sąskaita.

Mūsų vidinė informacija apie ankstesnius lygmenis priklauso tiems lygmenims, kurie besąlygiškai paklūsta altruistiniam tarpusavio sąveikos principui. Tuo tarpu egoistiniai santykiai žmones daro savo savybėmis priešingais šiai informacijai. Ji mums neprieinama dėl tos pačios priežasties, kaip ir ultragarsas, nes tarp mūsų egoistinių ir altruistinių lygmenų nėra savybių panašumo.

Tai suvokę, mes sąmoningai, savo pačių sprendimu, sieksime laikytis altruistinio tarpusavio santykių principo, kuriuo pagrįstas Raidos dėsnis. Būtent sąmoningo vieningo dėsnio laikymosi tikslu, žmonėms buvo numatyta jo tariamo „pažeidimo” pavidalą turinti „vija”.

Mūsų santykiams pritaikę altruistinį principą, pirmenybę teikiantį vienas kito poreikių tenkinimui, tarpusavio meilei ir rūpesčiui vienas kitu, mes savybėmis prilygsime tiems lygmenims, kurie mus skiria nuo Raidos dėsnio. Ir tada gausime prieigą prie Raidos dėsnio, valdymo pulto ir jame įdiegtos programos.

Ten yra atsakymas į klausimą: kodėl žmogus gimsta šiame pasaulyje?

http://mintis.info/?p=524

Patiko (30)

Rodyk draugams