Turbūt daug kam iš vaikystės žinomame rašytojo E.Seton-Tompsono apsakyme „Domino”  yra epizodas, kuriame medžioklinių šunų užguitas lapinas Domino, neturėdamas išeities,  įveikia savąją žmogaus baimę ir, tyliai maldaudamas išgelbėti, glaudžiasi prie mergaitės kojų.

Girininkams yra žinomi atvejai, kai laukiniai žvėrys palikdavo prie namo sergančius jauniklius, kurių patys išgydyti negalėdavo. Galiausiai, paimkime miško gaisro atvejį. Kas gali padėti pasmerktiems miško gyventojams? Tiktai žmogus, galintis užgesinti miško gaisrą.

Gyvūnams šių nelaimių priežastys (šaknys) yra virš jų lygmens. Ką tai reiškia? Gamtos raidos procese galima išskirti šiuos lygmenis: negyvąjį (mineralai), augalinį, gyvūno ir žmogaus. Negyvasis lygmuo maitina augalinį mineralinėmis medžiagomis; augalinis maitina gyvūno lygmenį augaliniu maistu, su esančiais jame mineralais; gyvūno lygmuo maitina žmogaus lygmenį savimi bei jo sudėtyje esančiais negyvojo bei augalinio lygio mineralais ir organinėmis medžiagomis.

Todėl gyvūnai yra bejėgiai prieš šias nelaimes ir ekstremaliais atvejais instinktyviai kreipiasi pagalbos į aukštesnį lygį, kuris tik ir gali padaryti įtaką šių reiškinių šaknims.

Žmogaus pasiekimai jo raidos eigoje yra neginčityni. Tačiau už tai jis moka vis didesnę kainą neigiamų progreso pasekmių pavidalu. Pastaruoju metu šios pasekmės įgijo tokį charakterį ir mastą, kuris grasina pačios žmogaus giminės egzistencijai. Vaizdžiai tariant, mūsų miške jau seniai ir vis stipriau kvepia dūmais, o kai kur jau ir matosi liepsna. O juk viso raidos proceso metu mes įvairiais būdais bandėme šias pasekmes įveikti, arba bent jau jas sušvelninti, bet - nesėkmingai.

Raidos proceso variklis yra vis augantys mūsų norai. Mes juos tenkiname egoistiniu principu „Kiekvienas tiktai už save ir prieš visus kitus” . Uždaro globalaus pasaulio sąlygomis norų tenkinimo resursai taip pat riboti, o tai veda prie konkurencinių, priešiškų žmonių santykių, jų tarpusavio susipriešinimo. Čia yra mūsų problemų šaknis. Rezultate mes turime visą puokštę vis didėjančių krizių santykiuose  - kaip tarp žmonių, taip ir tarp žmonių bei gamtos.

Konkurencija ir priešiškumas įmanomi tiktai esant konkurentui - priešui. Jeigu mums kokiu nors būdu pavyktų likviduoti šį suskirstymą į „Aš” ir konkurentas (priešas), tai problema būtų išspręsta.  

Tai galima pasiekti tiktai visų apsijungimo į vieningą sistemą, vieningą organizmą, keliu. Kiekvienas tokios sistemos elementas (kiekvienas žmogus) sąmoningai rūpinsis ne tiktai savo poreikių tenkinimu, o kiekvieno kito sistemos elemento (kitų žmonių) ir visais pačios sistemos poreikiais. Sąmoningai, nes tiktai tokia sistema galės normaliai funkcionuoti bei vystytis. Ir be viso to dar vystytis žymiai rezultatyviau, nei tarpusavyje konkuruojanti ir susiskaidžiusi žmonija (artelė pateikia daugiau ir kokybiškesnės produkcijos, nei verslininkas vienišius)

Šioje sitemoje kiekvienas ne tik išsaugos, bet ir praturtins savąjį „Aš”. Tai analogiška žmogaus kūno organų sujungimui į vieną organizmą. Pavyzdžiui, inkstai dėl savo funkcijų unikalumo ir organizme lieka inkstais. Bet tuo pačiu jos jaučia visą organizmą, visus jo patiriamus malonumus ir skausmus.

Širdis, smegenys, inkstai, plaučiai, skrandis atskirai, vieni patys - tai dar ne organizmas. Jeigu tarp jų bus suformuoti tam tikri santykiai - širdis visiems organams pumpuos kraują, bet kartu plaučiai ją aprūpins deguonimi, kraują valys inkstai, skrandis tieks būtinas organines bei mineralines medžiagas o smegenys pasirūpins jog tai būtų daroma tinkamu laiku ir reikalingomis porcijomis; smegenys koordinuos visų organų veiklą tik su ta sąlyga, kad jos iš širdies gaus inkstų išvalytą, plaučių prisotintą deguonimi ir skrandžio aprūpintą reikalingomis medžiagomis kraują… - tiktai tada ir susiformuos vieningas organizmas.

Jis nesiformuoja kiekvieno „Aš” sąskaita, o tarytum jų sandūroje, sudėtingai ir daugybę kartų persikryžiuojančio rūpesčio vienas kitu pagrindu. O tam, kad kiekvienas organas galėtų gauti viską kas būtina reikiamomis porcijomis, tinkamos sudėties ir reikiamu laiku, jis turi be perstojo teikti organizmui pilną informaciją apie savo būseną ir poreikius. Tokiu būdu organizme visi apie visus viską žino ir todėl bet kokia apgaulės ar klaidos galimybė tampa neįmanoma.

Gamtos raida vyko atskirų elementų apjungimu į vis sudėtingesnes sistemas ir organizmus. Logiška manyti, jog aukštesnio nei žmogaus lygmens esmė yra susiskaidžiusių žmonių ir juos supančios realybės susiliejimas į tam tikrą gerai organizuotą ir oraganiškai vieningą visumą - būtent susiliejimas, o ne tik apsijungimas. Tokiu būdu, jeigu mes, nepaisydami savo egoizmo, savo lygmenyje bent tam tikru mastu sugebėsime susivienyti tarpusavyje ir kartu su gamta, tai tuo pačiu mastu mes supanašėsime su aukštesniuoju lygmeniu.

Mūsų, žmogaus lygmenyje vykstančių reiškinių šaknys yra būtent ten. Ir tuo mastu, kuriuo mes vis daugiau supanašėsime su šiuo aukštesniu lygmeniu, mes galėsime vis stipriau ir stpriau jas įtakoti.  

Žmogus - vienintelis gamtos raidos lygmuo, kuris suvokė aukštesniojo lygmens buvimą ir todėl gali gauti prieigą iš jo valdyti savo likimą. Pabaigai maža alegorija.

Alegorija apie likimą

Kai Kūrėjas nulipdė žmogų, Jam liko gabaliukas nepanaudoto molio ir Jis paklausė:

     - Ką tau dar duoti?

     - Padaryk, kad aš būčiau laimingas.

     - Na gerai, ištiesk ranką - ir ant žmogaus delno padėjo paskutinį molio gabaliuką - toliau lipdyk pats.

http://kabmir.com

Patiko (0)

Rodyk draugams