Žiūrėdami į veidrodį mes matome savo pavidalą. O žvelgdami į mūsų realybę mes, iš esmės, matome save, savo norų pavidalus.

Mūsų norai yra mūsų gyvenimo esmė. Jie, tarytum perpetuum mobile (amžinas variklis), be perstojo varo mus pirmyn. Jie mums diktuoja mūsų mintis, tikslus, poelgius. Mūsų pasaulis, mūsų realybė - tai mūsų norų piešiamas vaizdas. Mūsų smegenys - tai ne daugiau, nei mūsų norų ištikimas tarnas. Gerai pagalvojus, tampa aišku, jog pakeitę žmogaus norus, gautume visiškai kitą žmogų su visai kitomis savybėmis.

Norai yra suskaidyti į dalis. Dalį jų jis jaučia savyje, savo viduje, kitą dalį - tarytum išorėje. Vienoje jaučia save, kitoje - pasaulį. Ką mes matome aplink save? Mūsų penkių jutimo organų formuojamą vaizdą. Jie visus išorinius poveikius siunčia į pakaušio srityje esančią galvos smegenų žievės dalį, kuri, savo ruožtu, tarytum kokia fotokamera fiksuoja atėjusius signalus. Ir rezultate mes gauname gražų trimatį vaizdelį, vadinamą „mūsų pasauliu”, su visais, tarytum mūsų išorėje, esančiais objektais. Visa tai panašu į mums demonstruojamą filmą! Mes šiame filme gyvename, bet kažkas mums vis trukdo. Tarytum režisierius būtų sumaišęs scenarijų ir iš pagrindinio herojaus atėmęs laimę ir ramybę.  

Tarp noro, kurį žmogus priskiria sau, su kuriuo jis save tapatina, ir noro, kuriame suvokia visą savo aplinką, yra didžiulis atotrūkis. Aplinką vaizduojantis noras yra atskirtas nuo jo „Aš”. Žmogus jį suvokia kaip svetimą, savo vidinio noro atžvilgiu, ir analizuoja jį tiktai galimos naudos jo vidiniam norui mastu, kokį pasitenkinimą jis gali suteikti jo vidiniam norui. Likimo ironija! Kiek ištikimai jis myli savo „Aš,” - tiek nekenčia kitų, ir visada, atskirdamas juos nuo savęs, juos vertina neigiamai.

Mes visą laiką lyginame save su kitais. Mums neužtenka turėti automobilį, butą, pinigų - reikia dar, kad kaimynas visa to neturėtų! Ar žinote alegoriją apie tai, kurioje pasiūlius žmogui pasiimti viską ko tik nori, su sąlyga, kad kaimynas gaus dvigubai daugiau, jis paprašė išmušti vieną akį. Štai tokia, mūsų pirminė prigimtis.

Laimės receptas paprastas: reikia pakeisti mūsų norus. Išorinius paversti vidiniais. Pavyzdžiui, aš pavydėjau kaimynui, kai jis nusipirko naują automobilį. Tačiau vedęs jo dukrą, aš džiaugiausi jo naujais pirkiniais. Juk jis - mano artimas.

Ir jeigu žmogus jaustų kitus kaip artimus, tai jis nesikankintų dėl to, kad kaimynas turi daugiau. Įsivaizduokite, kuo kitas turi daugiau, tuo man geriau! Aš viską jiems atiduočiau ir saugočiau juos kaip savo akį. Juk nuo jų patiriamo malonumo priklauso mano laimė! Jokių karų ir konfliktų. Tam nieko nereikia - tik pradėti gyventi kitų norais. Paversti juos artimais!

Juk gamta specialiai davė tokią apgaulingą ir atvirkštinę suvokimo formą, kad žmogus šią išorėje esančią dalį paverstų savo „vidiniu” pajutimu. Kokiu tikslu?   

Prisijungdamas prie šios išorinės realybės žmogus suvokia tikrą, vientisą pasaulį ir tampa laimingu!

http://mintis.info

Patiko (9)

Rodyk draugams