Yra daug baisių pranašysčių, nurodančių 21 amžiaus pradžią. Apie būsimus kataklizmus mus įspėja: garsioji Vanga, Nostradamus, indėnų Majų kalendorius, daugelis kitų šaltinių. Jų pranašystės traktuojamos arba konkrečiai - kaip atominis karas, epidemijos ar gamtos katastrofos, arba paslaptingiau, paliekant peno fantazijai - kaip „pasaulio pabaiga” arba „naujos epochos pradžia”.

Pranašystės dažnai būna miglos ir nevienareikšmės. Tokios, kaip buvusi Vangos pranašystė apie Kursko nuskendimo metus, kuri miesto geografinės padėties atžvilgiu skambėjo labai keistai. Viskas paaiškėjo tik paskutiniu momentu …

2012 metais, kartu su Borodino mūšio 200 metų minėjimu, vasaros olimpinių žaidynių atidarymu Londone, bei daugeliu kitų svarbių įvykių, yra laukiamas planetų paradas. Daugelis pranašautojų būtent su juo sieja pasaulio pabaigos laiką. Planetų parado metu keletas dangaus kūnų išsirikiuos vienoje linijoje.

Tai retas ir įspūdingas reiškinys, ir daugelis jį laiko dramatiškų įvykių ženklu, juo labiau, kad 2012 metų gruodžio 21 dieną vienoje linijoje išsirikiuos ne tik artimiausios Žemei planetos, bet ir visa saulės sistema pakryps kažkokiu neįprastu kampu galaktikos ašies atžvilgiu.

Tačiau šiuo metu nereikia būti ypatingu aiškiaregiu, kad pamatytum pakibusią virš žmonių katastrofos grėsmę. Mes apsieisime be kosminių įsikišimų, susitvarkysime savo jėgomis. Planetos ekologija beveik sugriauta, energetiniai resursai baigiasi, finansinė sistema kabo ant plauko, o arsenalai prikimšti atominių ginklų. Naujos epochos pradžia gana akivaizdi, tačiau įžengti į ją galima skirtingais keliais.

Tęsdami šiandien egzistuojančią mūsų vystymosi liniją, mes patenkame į sunkų istorinį laikmetį. Iš vienos pusės, tai gali būti ekonominis sąstingis, badas ir bedarbystė, o iš kitos - galutinis ekologijos sugriovimas, ekologinių katastrofų bei epidemijų suaktyvėjimas.

Šiuo atveju neišvengiami liaudies maištai atves prie griežtų totalitarinių bei nacistinių vyriausybių įsitvirtinimo, o tokio tipo rėžimai gali lengvai sukelti naują pasaulinį karą. Po to, išlikusi tik maža dalis žmonijos, ant buvusios civilizacijos griuvėsių pradės naują savo raidos viją.

Toks scenarijus, visiškai atitinkantis daugumą žinomų pranašysčių, nenumato mūsų sąmoningo dalyvavimo įvykių vystymosi procese. Tam, kad šis scenarijus toliau vystytųsi sava kryptimi realizuodamas visas apokalipsines prognozes, mums pakanka nieko nekeisti savo pozicijoje gyvenimo atžvilgiu ir veikti vadovaujantis įprastais motyvais.

Visi pranašavimai aprašo galutinį tam tikro proceso rezultatą, kurį, iš principo, galima ir apskaičiuoti. Mes tik nežinome visų visuomenėje ir gamtoje veikiančių jėgų, nežinome jų vystymosi ir tarpusavio sąveikos dėsnių. Juk ir mes patys esame šios realybės dalis, kurios niekada nematome objektyviai. Pranašautojas kažkokiu mums nežinomu būdu ,be jokių apskaičiavimų, iš karto žino galutinį rezultatą. Tačiau tai teisinga tiktai natūralios įvykių raidos atveju.

Natūraliu būdu žmogus, kaip ir gyvūnai, gyvena tarnaudami savo norams. Tačiau, jeigu gyvūnams reikia tiktai to, kas yra būtina gyvybei palaikyti, tai žmogus siekia žymiai daugiau. Pastoviai - kiekybiškai bei kokybiškai - augantys žmogaus norai išskyrė jį iš visos kitos gamtos.  

Siekdamas daugiau , nei kad turi dabar, žmogus sukūrė kultūrą ir materialistinę civilizaciją, bet tebepriklauso tam pačiam  savo natūralios raidos vektoriui. Žmonių tarpe, kaip ir kitoje gamtoje, išgyvena stipriausias, o mūsų atveju - protingiausias bei gudriausias. Ir netgi ne dėl to kad išgyventų, o norėdami pakelti arba išlaikyti savo statusą visuomenėje, mes iš gamtos bei kitų žmonių išspaudžiame viską, kas įmanoma, ir tokiu būdu nenukrypdami artėjame prie išpranašauto galo.

Nieko keisto, kad visuomenės vadovai: politikai ir finansininkai, susidariusioje padėtyje negali rasti jokio efektyvaus sprendimo. Visuomeninės ir bankų sistemos griūtis juo gąsdina todėl, kad jie gali prarasti savo turtą, įtaką ir savigarbą. Ir norėdami tai išsaugoti, jie pasiruošę padėti, ieškoti sprendimų, daryti pakeitimus, bet nežino kaip.

Mintis neranda teisingos krypties todėl, kad jų tikrasis noras yra ne padėti, o išsaugoti nusosavybę. Ir nieko negalima kaltinti - tai visų mūsų natūrali būsena. Tačiau tam, kad įvykių eigą nukreiptume pozityvesne kryptimi, mums, matyt, teks atlikti kažką nenatūralaus.

Mūsų natūrali būsena - į save nukreipti interesai, t.y. pastovi savo poreikių patenkinimo paieška. Jeigu mane užkliudo kitų kančios, t.y. išmuša iš ramybės būsenos, tai aš suteikiu,  mano manymu, būtiną pagalbą, bet tik dėl to, kad vėl galėčiau grįžti į pasitenkinimo savimi būseną. Būtent todėl mūsų pagalba tiek tarpasmeniniuose, tiek tarptautiniuose santykiuose yra tokia neefektyvi.

Nenatūrali būtų atvirkštinė kryptis - nuo savęs į išorę. Įsivaizduokime, kad kiekvienas iš mūsų yra tikras, jog visiems, be išimties, aplinkiniams, nuoširdžiai rūpi jo gerovė. Tada, atmetę pastovų rūpinimąsi savimi, mes galėtume suformuoti naują visuomeninių, gamybinių ir tarptautinių santykių sistemą, pagrįstą santarve ir vienas kito palaikymu. Ir jeigu kam nors tai atrodo kaip utopija, tai aš jo paklausiu: o kokia alternatyva?  

Žinoma, kad tokios permainos pareikalaus kardinalaus savęs ir mus supančio pasaulio suvokimo perversmo. Mums teks rimtai permąstyti savo pagrindines gyvenimo vertybes ir pertvarkyti visuomeninę auklėjimo ir švietimo sistemą.

Tai pareikalaus didelių pastangų ir reikės laiko, bet mūsų situacijoje paprastų sprendimų su žaibišku teigiamu rezultatu nėra. Kiekvienam iš mūsų teks suprasti, kad supantis pasaulis priklauso asmeniškai nuo jo, ir prisiimti atsakomybę už visos žmonijos būseną.

Ir vis dėl to, ar 2012 metais ateis pasaulio pabaiga? Metais anksčiau, ar metasi vėliai, žinoma, kad ateis: arba ekologinės, politinės ir finansinės katastrofos forma, arba kardinalaus mūsų santykio su gyvenimu pasikeitimo, naujo ir kokybiškai kitokio žmonių civilizacijos vystymosi etapo forma.

Anonsas: http://mintis.info

Patiko (0)

Rodyk draugams